LT | ENG

 


2014 birželio 23 Pirmadienis

MARK ROTHKO - DAUGPILIS

Muziejinės kokybės reprodukcijų kolekcija iš Daugpilio Marko Rothko meno centro

2014 06 26 - 07 27

Parodos atidarymas birželiio 26 d. 17 val.

Ankstyvieji Marko Rothko darbai (1924-1940)


Per trečią ir ketvirtą XX amžiaus dešimtmečius Markas Rothko sukūrė šimtus darbų ant popieriaus ir drobės – aktų, portretų, interjerų su figūromis, miestų vaizdų bei peizažų. Sąmoningas formos deformavimas ir tikslus dažų panaudojimas yra tos savybės, kurios būdingos tam tikroms nevakarietiškoms vizualinio meno tradicijoms, tokioms kaip Afrikos ir Okeanijos menas, bei vaikų kūrybai, kuo M. Rothko žavėjosi. Jo ankstyvojo kūrybos laikotarpio eksperimentavimas su piešimui ir tapybai naudojamomis medžiagomis ir priemonėmis pasireiškia jų įvairove: grafitas, tušas, skaidrūs ir matiniai vandeniniai dažai, guašas ir aliejiniai dažai.

Ankstyvųjų darbų skiriamoji ypatybė yra jų nerimastinga atmosfera, keista nuotaika ir tyla, gaubianti tariamai banalius objektus. Žmogaus drama slypi jau struktūrinėje išraiškoje: susieta su metafiziniu mazgu jau nuo pat pradžių ji jungia laiką, erdvę ir būtį. Šie paveikslai atspindi trečio dešimtmečio pabaigos – ketvirto dešimtmečio pradžios laiko dvasią. Atrodo, kad juose amžius lyg stebi save patį, klausinėja savęs ir savęs nebepažįsta: mato save kaip fantomą, kuris kartais dar valdo jutiminę, beveik apčiuopiamą egzistenciją, o kartais atrodo nutolęs, tuščias ir apstulbęs.

Taigi, jo kūrybos pradžios paveikslai yra apibūdinami kaip išreiškiantys objektyvizmo ir subjektyvizmo tarpusavio skvarbą. Jiems būdingas išskirtinio lygio autentiškumas ir atvirumas.

 

 Klasikiniai darbai (1949–1957)

Apie 1949-uosius Markas Rothko pristatė kompozicijos formatą, kurį tobulino visą likusį gyvenimą. Tai M. Rothko „vaizdinys“, susidedantis iš keleto vertikaliai surikiuotų stačiakampių formų, išdėstytų spalvų lauke, ir leidžiantis kurti nuostabią tokio tipo darbų įvairovę. Didelis mastelis, atvira struktūra ir plonas dažų sluoksnis šiuose darbuose yra derinami tam, kad perteiktų tapybinės erdvės įspūdį. Spalvos, dėl kurių M. Rothko darbai yra galbūt labiausiai vertinami, čia įgauna precedento neturintį ryškumą. Jo klasikiniams šeštojo dešimtmečio tapybos darbams yra charakteringa didėjantys matmenys ir vis paprastėjanti forma, spindintys atspalviai ir platūs bei subtilūs spalvos potėpiai. Savo dideliuose ir kintančiuose spalvų stačiakampiuose, kurie atrodo praris žiūrovą, jis, būdamas niuanso meistru kaip reta, tyrinėjo ekspresyvų spalvų kontrasto ir moduliacijų potencialą.

Dažnai iki pradėdamas tapyti M. Rothko valandų valandas praleisdavo sėdėdamas priešais tuščią drobę. Jis aiškiai apibrėžė savo pagrindinę kryptį: „Aš ne abstrakcionistas... Manęs nedomina spalvos ar formos, ar ko nors kito santykis... Mane domina tik esminių žmogiškųjų emocijų – tragedijos, ekstazės, lemties ir panašiai – perteikimas. Tas faktas, kad daug žmonių palūžta ir verkia susidūrę su mano paveikslais, parodo, kad aš perteikiu svarbiausias žmogiškąsias emocijas. Žmonės, kurie verkia žiūrėdami į mano paveikslus, patiria tą pačią tikėjimo patirtį, kurią aš patyriau, kai juos tapiau. Ir jei jus, kaip sakote, jaudina tik spalvų santykiai, tai jūs nesuvokiate esmės!”

Tuo metu menininkas atsisakė įprastinių pavadinimų ir neaiškindavo savo darbų prasmės. “Tyla irgi yra tikslus apibūdinimas,” – sakė jis, bijodamas, kad žodžiai tik paralyžiuos žiūrovo protą ir vaizduotę.

 

Tamsieji darbai

Tamsių spalvų paletė dominavo M. Rothko darbuose septintajame dešimtmetyje. Jis ištobulino kruopštumo reikalaujančią vienų spalvų dengimo kitomis techniką, dėl kurios, meno istorikės Dore Ashton žodžiais tariant, “jo paviršiai tampa aksominiai lyg eilės apie naktį.”

Tai, kad M. Rothko skaitė XIX amžiaus vokiečių filosofo F. Nietzsche’s veikalus, leidžia daryti prielaidą, kad jo darbai galėtų atspindėti priešpriešą tarp racionalaus arba abstraktaus ir emocinio, pirminio, arba tragiško elementų (su aliuzija į F. Nietzsche’s samprotavimus apie Apolono ir Dionizo principų poliariškumą). Tam tikros savybės, tokios kaip spinduliavimas arba šviesos ir tamsos dvilypumas, turi simbolišką reikšmę Vakarų kultūroje, iš kurios M. Rothko aiškiai sėmėsi idėjų. Neaprėpiamos erdvės įspūdis yra skirtas atspindėti istorinį “taurumo” konceptą, kvazireliginę beribės didybės patirtį. Pats šių drobių eksponavimas taip pat suformuoja lyg šventos ir neliečiamos auros aplinką.

Rudų arba juodų ir pilkų tapybos darbų cikle, sukurtame 1969 – 1970 metais, M. Rothko dalina kompoziciją horizontaliai ir aprėmina vaizdinį baltomis “paraštėmis” (popieriaus ar drobės kraštus uždengdamas juosta, kuri vėliau buvo nuimama, kad atskleistų įrėminimą). Rami tamsi zona išsiskiria iš audringais potėpiais nutapytos pilkosios dalies – ploto, kuris yra toliau moduliuojamas pridedant ochros arba mėlio. Aštrios briaunos sukelia sudėtingą sąveiką tarp kūrinio ir žiūrovo, kuris yra jausmus žadinančio paviršiaus įviliojamas į paveikslą, tačiau tuo pat metu dėl griežto įrėminimo yra laikomas per atstumą.