LT | ENG

 


2014 birželio 09 Pirmadienis

LT/LV. Romualdo Požerskio ir Andrejs Grants fotografijų paroda

2014 06 11 - 07 06

Atidarymas birželio 11 d. 17 val.

Paroda eksponuojama Panevėžio fotografijos galerijoje (Vasaruio 16-osios g. 11, tel 467551)

„LT / LV" ­ bendra Romualdo Požerskio ir Andrejaus Granto fotografijos paroda, kurioje fotomenininkai perteikia Lietuvos ir Latvijos poeziją bei kasdienybės realijas. Tai tarsi draugiškas kūrybinis aktas - garsūs fotomeistrai rodo požiūrį į pasaulį per vaizduojamus objektus, savo psichologiją ir stilistiką.

A.Granto ir R. Požerskio darbų skirtumas pagrįstas pačios fotografijos dvilypumu ­- subjektyvios meninės raiškos ir dokumentiškumo derinio prieštaringumu.

Šią parodą  A. Grantas vadina draugišku kūrybiniu aktu, kurio rezultatą lygina  su dviejų muzikantų bendru koncertu. Jis pabrėžė Lietuvos ir Latvijos panašumą, teigdamas, kad šios šalys nėra tokios skirtingos, jog fotografijoje galima būtų „žaisti“ jų skirtumais – panašus šių šalių peizažas, žmonės, istorija. Pačiam fotografui Lietuva taip pat nėra svetimas kraštas – vaikystėje jis vasarodavo netoli Lietuvos-Latvijos sienos, mūsų šalyje gyvena nemažai jo draugų. A.Grantas teigia, kad jam lengva buvo fotografuoti Lietuvoje, nes čia nėra egzotikos, kuri trukdytų įžvelgti esmę. Pasak A.Granto, Lietuvoje jis fotografavo tą patį, ką paprastai fotografuoja ir savo šalyje, atrado daug bendrų, pažįstamų dalykų, siejančių Lietuvą su Latvija. Neišvengiamą fotografijos dokumentiškumą jis vertina tik kaip „foną“ joje užfiksuotam veiksmui ar įvykiams – nesvarbu, kokioje šalyje fotografuotų, jis stengiasi pastebėti ne vien tai, kas paviršiuje, bet ir tai, kas slypi giliau.

R. Požerskis Latvijos pajūryje taip pat ieškojo ne įspūdingo kraštovaizdžio grožio, o bandė nuotraukose parodyti Latvijos pakraščio gyventojų
kasdieninius rūpesčius ir vargus, džiaugsmus ir šventes. 

Nors abiejų autorių fotografijos buvo eksponuojamos nurodant tik jų užfiksuotos tikrovės fragmento laiką ir vietą, tačiau R. Požerskiui buvo svarbi ne tik dabarties akimirka, bet ir jos saitai su praeitimi, dabartyje egzistuojanti istorija. Jis pažino vietinių gyventojų kasdienybę, kartu suposi su žvejais ant jūros bangų, jausdamas aplinkinės gamtos archajiškumą. Šiandieninio Liepojos gyvenimo tėkmę R. Požerskis fotografuoja tarp senosios šio miesto architektūros, liudijančios dabarties ryšį su kažkada garsaus Europos kurorto praeitimi.

Taigi A. Grantui ir R. Požerskiui svarbi fotografijos teikiama galimybė kitaip pažvelgti į kasdienybę ir atverti jos esmę. Abu fotografai siekia to, kas tradiciškai laikoma vienu svarbiausių kūrybinės fotografijos bruožų – jie bando įprastai aplinkai ir, atrodytų, nesvarbiems įvykiams nuotraukose suteikti meninės vertės. Kai savaime gražūs tikrovės vaizdai, nuolat matomi komercinėje ar mėgėjiškoje turistinėje fotografijoje, pradėti suprasti kaip banalūs, svarbiausiu fotografo tikslu tapo naujos , „fotografinės“ estetikos kūrimas. Fotografija virto įrankiu kasdienybės grožiui atskleisti, estetizuoti ir sureikšminti tai, kas paprastai lieka nepastebėta. Vis dėlto R.Požerskis ir A. Grantas skirtingai naudojosi šiuo įrankiu, skiriasi ir jo pagalba užfiksuota kasdienio gyvenimo esmė, kurią abu fotomenininkai bandė atskleisti savo nuotraukose.

A.Grantas teigia, kad fotografija jam – savotiškas „happeningas“, netikėtos situacijos ir susitikimai, kuriais pasinaudodamas fotografas gali užfiksuoti „lemiamą akimirką“ ir vėliau ja pasidalinti su žiūrovu. Tai, kad A. Grantas pripažįsta „lemiamos akimirkos“ svarbą, kurią pabrėžė garsus XX a. fotografas Henri Cartier-Bressonas , galima laikyti ryšių su klasikinės praėjusio amžiaus fotografijos tradicija deklaravimu. Tačiau tradicija latvių fotografo darbuose kūrybiškai interpretuojama – jam svarbiau ne dramatiškų ar dokumentinę vertę turinčių momentų, o jo asmeninių susidūrimų su kasdiene tikrove fiksavimas.

A.Grantas Lietuvoje daug keliavo, nes kelionės, pasak jo, sukuria tam tikrą nusiteikimą, padeda išvengti prisiminimų, susijusių su fotografuojama aplinka – R.Požerskis, apibūdindamas kolegos darbus, sakė, kad jis viską fotografavo „iš tolo“. Iš tikrųjų A. Granto frontalūs portretai primena amerikiečių fotografės D. Arbus darbus, perteikiančius bauginantį susvetimėjimo jausmą.

Nors R. Požerskis teigia, kad fotografija būtina fiksuoti nors "minimalų" įvykį, tačiau  dokumentiškumas nėra tik jo fonas ­ svarbiausios yra nuotraukų detalės, kurios fotografijas skatina suprasti ne tik kaip meno kūrinius, bet ir išliekamąją vertę turinčius dokumentus. 

R. Požerskis tęsia Lietuvos fotografijos tradicijas ­ estetizuota reportažinė fotografija, dokumentiškumo ir fotomenininkų saviraiškos sintezė būdinga vadinamajai Lietuvos fotografijos mokyklai, kurios išplėtota fotografinė kryptis, nors ir kisdama bei skaidydamasi, vis dar išlieka svarbi visos lietuvių  fotografijos dalimi.